Nuo pilnaties iki liūties

Radau naują būdą be lietaus pagalbos apsivalyti (ne apie tai aš, kad nesiprausiu, tiesiog kartais net man reikia „išsilieti“). Be lietaus, tačiau pilnaties pagalba. Net į lauką išeiti nereikia – užtenka praviro lango. Ir balso. Staugti į pilnatį. Dabar laukiu pilnaties lyjant. Galbūt grįš seniai prarasta Harmonija, kurią kol kas gaivinti padeda tik Betchovenas su Mocartu. Šie vyručiai po truputį išstumia iš manęs agresiją, kurią buvo sukėlę black/death/trash metal atstovai. Visa širdimi, visu kūnu jaučiu – artėja pavasaris; jaučiu – artėja Harmonija. Tačiau iki tol dar pagyvensiu neseniai rastu ritmu – nuo pilnaties iki liūties. Staugiant.

Mintys

Žmonės išklausę kito problemą neretai ištaria „nesisielok dėl to“, „pamiršk tai“, „negalvok apie tai“. Ir norint dvasiškai nusiraminti pirmiausia mums siūloma „atsikratyti visų minčių“. Nepaisant aplink nuolat sklandančių skatinančių negalvoti, šalia girdime teiginius, kad žmogus nemąstyti negali. Juk mąstymas/galvojimas nebūtinai turi būti filosofinis, gilus, ieškantis atsakymų į svarbius klausimus. Reakcija į aplinką juk taip pat mąstymas. Vienaip ar kitaip, tiek būdamas minioje, tiek su draugais, tiek tamsoje izoliuotas nuo bet kokių veiksnių, skatinančių juslių suintensyvėjimą, žmogus mąsto. Ir dar kaip mąsto! Man visad atrodo, kad vienu metu galima mąstyti keliais sluoksniais. Vienas yra žodinis – pagrindinis. Paklausti, ką mąstom, dažniausiai atsakom apie mintis iš jo – čia dažniausiai būna tuo laiko tarpu svarbios ir aktualios mintys - apie darbą, mezgamą pokalbį, o jei rimčiau užsisvajojam ar „užsifilosofuojam“, tai tai ir tos mintys patenka tarp pagrindinių. Lyg antram plane, tai pasirodo, tai vėl dingsta prisiminimai, suabejojimai: aptardami su kolega svarbų darbo klausimą staiga galime pagalvoti „o aš užrakinau namų duris?“ ir toliau lyg niekur nieko diskutuoti apie darbą. Kartais atsiranda netgi „trečias planas“. Tai jau dažniausiai būna vaizdiniai arba mintys apie mintis. Dabar, kai rašau šį tekstą, vienos mintys juda rašiklio greičiu, kitas sluoksnis apgalvoja kelis ar net keliolika žodžių į priekį, o trečias vis pamąsto, ar padarysiu darbą iki galo“ „rankos šešėlis erzina“, „kas tai per garsas girdėti iš kaimynų buto, etc.
O dabar pabandykit visiškai nemąstyti. Kaip tai darote? Atmenu, nuo mažumės vis stengdavausi nemąstyti, nes mintys man trukdydavo užmigti. Tai aš įsivaizduodavau juodą foną, tai baltą, žaidžiau spalvomis. Vėliau bandžiau sutelkti visas mintis į t(d)ylantį žodį „nemąstyti“. Žodis kažkokiu būdu sugebėdavo dingti ir dalelytę sekundės jutau tylą. O vėliau pagaudavau save apsidžiaugus, kad nemąstau. Augdama prisigalvodavau ir dar įspūdingesnių būdų nemąstymui. Bandžiau įsivaizduoti rėtį, pro kurį visos mintys išbyra ir dingsta kažkur filosofinėj nebūty. Bėda – mintys dingdavo, o rėtis likdavo! Tuomet nusprendžiau iš pradžių išmokti tas mintis suvaldyti – vakarais „piešdavau“ saulėgrąžas mintimis. Bandžiau nekreipti dėmesio į nieką kitą, tik į saulėgrąžas. Nepavykdavo. Jei nepagalvodavau apie nieką konkretaus iš realaus pasaulio, susimąstydavau, kokia gi aš technika piešiu, ar šmėkšteldavo jau baigto „paveikslo“ vaizdinys. Taip, mintys manęs nepaleisdavo. Net nuvargusi perdien, būdavau darsyk kankinama minčių. Lyg jos būtų ne mano.
Jos dingo. Visiškai. Visi žino, kad kartais žmonių gyvenime nutinka dalykų, priverčiančių susimąstyt, tačiau niekas neafišuoja dalykų, priverčiančių NEBEMĄSTYTI. Tiesa, išlieka kažkas panašaus į mintis – kitaip žmogus turbūt negebėtų norėti mąstyti. Tačiau tas j(sk)ausmas nepaaiškinamas – kai bandai susimąstyti ir negali. Negali netgi piešti saulėgrąžų, lyg staiga būtum pamiršęs, kaip jos atrodo. Negali nei šnekėti su kolega, nei mąstyti apie (ne)užrakintas duris. Lyg nei kolegos,nei tų durų nebūtų! Ir gal tik kartais atsiranda mintys apie mintis – kai nusistebim, kad sieloje (o iš tikrųjų – galvoje) taip nežmoniškai tuščia.
Ir naktimis, kai užmigti vėl neleidžia mintys – tik šįkart savo nebuvimu – nei prieš draugus, nei prieš save negali pateisinti nemiego žodžiais „mano galvoje per daug minčių“. Ir tokiomis naktimis pasiilgęs minčių eini išgerti aspirino tabletę – nes galvą skauda ne tik nuo minčių. Kartais ją skauda nuo jų nebuvimo.

Paguoda nusivylusioms.

Jei vaikinas keičia merginas dažniau nei kojines, tai dar nereiškia, kad jis - mergišius. Galbūt jis tiesiog nevala.

Lapai (Motus vitae continuus)

Kaskart gavusi /nusipirkusi naują kokia nors ypatinga detale pasižymintį sąsiuvinį pasižadu sau: „čia rašysiu tik tokius dalykus kuriuos būtų vėliau įdomu pačiai pasiskaityti ar net anūkams po ŠIMTO metų parodyti“. Kokią savaitę sąsiuvinis/užrašų knygutė guli nė nepaliestas. Neatsiranda minčių ar įvykių, kurie atrodytų pakankamai prasmingi užfiksuoti naujame švariame lape. Kai po kurio laiko pagaliau sumąstau daugmaž visai tinkantį įvykį/minčių žaismą naujajam savo sąsiuviniui, stengiuosi nepasišiukšlinti. Rašau kruopščiai, dailyraščiu kai kurias raides dar labiau pavingiuodama idant tik gražesnės būtų. Tekstui įpusėjus mano raštas būna smarkiai pakitęs nuo pirmosios eilutės. Nebe taip dailiai išsirietusi „s“ nugarėlė „t“ kryželis nebeprimena gotikinio šrifto o „f“ nebekonkuruoja su smuiko raktu. Jei visas grožis dingtų įsijautus į rašliavą galbūt taip nepurkštaučiau. Tačiau man paprasčiausiai nusibosta. Rašyti. Tuomet nusprendžiu kad tai tik pirmasis lapas toliau bus gražiau/tvarkingiau/nuoširdžiau, tačiau nė velnio. Raidžių metamorfozė pasikartoja dar keliuose puslapiuose o tada... Gėdingiausia dalis. Pradedu piešti sąsiuvinyje, teisindamasi sau kad žavios iliustracijos tik pagyvins mano tekstus. Galbūt tuomet ir raidžių figūros nebebus tokios svarbios (juk moterìškos savo fizinius „defektus“ maskuoja brangiais ir humaniniais skudurais). Toliau dar baisiau. Penktame ar šeštame puslapyje atsiranda pirkinių sąrašas, toliau – paskaitos konspektai, planas kaip rasti vieną šaunią kavinę pieštas draugei. Dar bandau save įtikinti, kad taip – tik geriau. Sąsiuvinis atspindės mano kasdienybę. Melas veikia tol, kol nesuprantu akivaizdžios tiesos. O kai mieloji pasibeldžia sutrūnijusiu (nuo dažno naudojimo) belstuku sąsiuvinio lemtis tampa aiški. Išplėšiami pasilikti vos keli lapai, vienas aplaistytas vynu, kurio dėmė taip panaši į širdį, o kitas su neilgu melancholišku eilėraščiu, kuris buvo parašytas nakty, geriant ašaromis skanintą kakavą.
Taip ir su dėdule gyvenimu. Nesyk esu pasižadėjusi – nuo rytoj pradėsiu sportuoti, sveikai (gerai jau, SVEIKIAU) maitintis, perskaitysiu kasdien po penkiasdešimt puslapių knygos (žinoma rimtos o ne populiariosios), skirsiu bent po valandą kūrybai ir mylimajai (gitarai)... Sąrašas tęstinas. Jo ilgumas tiesiogiai proporcingas tądien užplūdusiam pasiryžimo stiprumui. Deja, nuo rytojaus nepradedu – tai man reikia pasilepinti po prastai pasisekusio kontrolinio, tai naujas „Iliustruotojo mokslo“ numeris pasirodo naudingesnis už Kamiu „Marą“, tai nusprendžiu kad su mylimąja šiandien meile neužsiiminėsiu geriau paklausysiu kaip tai daro metallica. Galų gale kai ryte atsibudusi pasijuntu pakankamai pajėgi jogos pratimams, randu laiko ir mylimajai, ir Kamiu kai VISĄ dieną praleidžiu tiksliai pagal grafiką, nusprendžiu kad tos dienos lape velniškai trūko piešinėlių, taigi kitądien jau einu su kursioke į kiną, palikusi savo mylimąją tuščiai viltis kad šiandien dar pabūsim kartu. Na, o toliau jau pagal taisyklę – pirkinių sąrašas – ledai pusryčiams vietoj jogos, planai kaip rasti vieną, kitą, trečią kavinę, ne metallicos, bet neblogi koncertai. Kol iš taip kruopščiai planuotos dienotvarkės pereinu į samaninę (pilka spalva per graži jai apibūdinti) kasdienybę. O tada ateina JI – tiesa – ir parodo, kad iš visą sezoną kaupto, prižiūrėto gyvenimo pasiimti tegaliu kelias akimirkas – džiaugsmo šokį, kai mums su mylimąja pavyko pritarti garbinamai metallicai, nuostabią popietę su drauge, po jogos kertant ledus ir tą pačią vyno dėmę...
Tiek ir lieka iš manęs – keli lapai, kurie nėra nei pirmieji, ištobulintomis raidžių figūromis, nei paskutiniai, akį rėžiantys nenaudingų pirkinių sąrašu. Tiek ir lieka iš manęs. Keli lapai. Bet jie tokie artimi savo forma ir skoniu, kad net negaila likusių mesti į ugnį – idant kaip feniksas naujo sąsiuvinio pavidalu vėl pas mane sugrįžtų.