2010 m. lapkričio 14 d., sekmadienis

2010 m. lapkričio 3 d., trečiadienis

O kartais skauda. Dangus prakiūra ir ima svaidytis visokiomis bjaurastimis. Iš sielos gelmių ištraukia seniai užmirštus sapnus, apkrauna naujais, tarsi tų senųjų būtų maža.. Žinot, sapnai turi savybę pildytis. Blogiausia tai, kad dažniausiai besipildančius nuo bereikšmių atskiriame tik po laiko. Deja negalime būti dėję ant viso pasaulio kas lytinių organų, kas kerzų, kas vieno kito sunkesnio niekučio. 50gramų dešros ir geležies gabalas. O gal kaip tik toks ir teturėtų būti pasaulis. Apdėliotas minėtasiais. Tiesa, visad atsiranda kvailių, kuriems būtina įsikišti, kuriems būtina viską sugadinti. Žiū iš čia ir hipių gėlytės. Prakeikti optimistai. Širdies ar kitų katalizatorių pagalba jie mato pasaulį spalvotą. Mato liūdesio gėles kaip piktžoles. Rauna. Ir iš savęs, ir iš kitų. Būtų dar nieko, jei ne tas faktas, kad gėlelėmis jie nepasitenkina. Išravi visut visutėlį daržą. Palieka tik tai, ką bandėme liūdesiu, skausmu ar prakeikimais paslėpti. Aukso ieškotojai. Aukso, katras nūdien visiškai nebėra nei vertinamaas, nei reikalingas. Platina geriau. It placenta. Kuo brangesnis daiktas/dalykas/jausmas (myliu rusus už žodį "vešč'"), tuo sunkiau nuo jo atsiskiriamee. O atskirti per prievartą lyg nustojame gyvenę. Piltuvėlis optimistams. Vamzdelis skirtas įleisti savo džiaugamą ir kitą brudą į mūsų sielas/širdis. Vis atmenu, pavydėdavau žemei lyjant. Sakydavau "pila pila pila, ne į gerklę, o už lango pila..". Jaunystė kvailystė. Dabar gi šokinėju po lietų. Ne po balas, po lietų. Lyg skęstanti išplaukti norėčiau. Su nuostabia nostalgija atmenu jausmą, kai plaučių turinys grėsmingai, ir tuo pačiu maloniai pakinta. Iš oro į vandenį. Tik tada pajutau, kad gyventi nėra būtina. Kad yra kažkas kito. Alternatyva. Nebent esi amfibija. Bet kokiu atveju, galima išsikastruoti. Žiaunas, arba tiesiog jausmus. Kaip darydavau tai paauglystėje peiliuku per riešą, arba inteligentiškiau. Sustiprinant jos iki sprogimo. Labiau skauda, bet sprogus lieka tokia nuostabi bereikšmė tuštuma.. Kadgi dabar, šią akimirką man tokią.. Mylėti ir nekęsti - du jausmai, labiausiai dirginantys tuštumos išsiilgusią sielą. Abejingumas meilės priešingybė, ne neapykanta. "Te odosio", atmenu, kartodavau kaip prisukta ir džiūgaudavau, kad niekas manęs nesupranta. O dabar gi savo nelaimei tegaliu pasakyti "non morior moriens, mortem morienda retundo". Nemirštu mirdama, mirtį mirtinga atstumiu. Savo nelaimei. Vai užsikūrė laužas ir ant mano galvelės. Atleisk, Orlova, nebūsim panašios - savojo užgesinti nė neketinu. Alina ir Ieva - du skirtingi pasauliai.Išskyrus tuos atvejus, kai šneku apie kitą Aliną. Tą, katra buvo mano gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. gal tik ją išties ir temylėjau. Visi vyrai, net ir kitos moterys vėliau - tik priedanga nuo savęs pačios. Bėgimas į niekados šalį. Ten nei jausmų, nei hipių. Tuštuma tuštuma tuštuma...