Ilgesys

Žvelgiu į rytus - saulė leidžiasi. 
Vis dar tikiuos ją bent vakaruose pakilsiant. 
Veltui. Anei mėnuo nekyla - 
šviesuliai (net žvaigždės!) lėtai krinta. 
Užgesę - man, žibą - į tavo plaukus. 
Mintys sunksta, tačiau tave kassyk ryškiau prisimenu. 
Vis klumpa kūnas, bet kam tos šviesos 
jei užsimerkus tavo veidas švyti?...

Atsisveikinimas

Lietaus per naktį šėlta -
Dabar jau niekaip
Nerasiu Tavo pėdų.

Atimk

Atimk. viską, ką turiu, atimk. Dar neišlietas ašaras, besikerojantį liūdesį, skausmą, parištą po kaklu, keistą gniutulą galugerkly atimk, išrauk kiekvieną juodą sėklą, nespėjusią sudygti, tuštumą išplėšk, apnuoginki mane, kad NIEKO neturėčiau. Ir protą man atimk. Palik bežadę tysot vidur ąslos. Ir nebijok, ryte nubudus Tabula Rasa, nieko neatminsiu.

M.

Ji beveik niekad neateina, kai Jos lauki. Tais retais atvejais, kuomet ateina laukta, ateina tik todėl, kad pasiūlau vyno. Dėl taurės nesivargina, Jai reikia mažiausiai pusbutelio. Ji nepikta, tik kiek liūdnoka, lengvai nusišypso tik tuomet, kai primenu ką nors primiršto, malonaus, tačiau pasibaigusio. Dažniau apsilanko, kai už lango šalta, dažniau naktį, ar bent jau vakarop, tačiau kai pradedu nujausti Jos pasirodymus, Ji dingsta. Po kiek laiko užklumpa mane visiškai nepasiruošusią, karštą vasaros dieną, nusitempia į atokų tamsų kampą ir kalbina. O kartais ir nieko nesako, net man šnekėti neleidžia, tiesiog tylim kartu. Nors ir retai, tačiau kartais Ji mane netgi pravirkdo. Dar neišsiaiškinau, netyčia, ar specialiai. Kažkur galvos, ar širdies kampely kirba mintis, kad Jai tai visgi patinka. Gal ne tai, kad man pasidaro blogai, gal tik pačios ašaros, bet tikrai žinau, kad Jai patinka mane liūdinti. Nepiktavališkai, tiesiog nesišypsantys žmonės gražesni. Ji taip mano. Galbūt ir aš jai pritariu. Kartais atrodo, kad beveik tampu Ja, supanašėjam, tuomet išsigąstu, pradedu Jos vengti, o Ji tik dar tvirčiau įsikabina ir atsisako mane paleisti. dviese šokam liūdnų mimikų šokį. Ji nenori, kad būčiau laiminga, bet Ji mane myli. Myliu ir aš, turbūt labiau už viską pasauly. Mano M. Mano Didžioji M. Viešnia, kuri niekad nebeldžia į duris, kaip viesulas įsiveržia į mano pasaulį ir trumpam sustabdo aplink mane laiką. Mylimoji. Melancholija.

Pavasaris. Šlapdriba.

Pataluos sniego
Kasnakt mylisi lietūs,
Kaitina orą.