Trumpai apie meilę arba Mėnulė

- Palik pravirą langą, galbūt šiąnakt norėsiu išlipti.
- Išlipti?
- Išlipti! Gyvena mėnuo kaimynystėj.
- Mėnulis?
- Aš jam pažadėta.
- Juk pati ir esi mėnulis.
- Vienis.
- Tavo akys – mėnuliai. Dvi pilnatys.
- Dvi? Dvejinas. Tai tik atspindžiai.
- Dieną mėnulio nėra.

Ji mane visad verčia jaustis kažkokiu kvailu romantiku.Banaliu romantiku.Mūsų pokalbiai nebūna normalūs. Daugiaprasmiški. Ir įkišti į ritmo rėmus. Kartais juos įrašau. Pridedu muziką ir gaunu akustinį avangardą. Ji. Kaip gitara. Iš pirmo žvilgsnio – tokia kaip visos. Iš pirmo. Muzikantai supras - kartais paimi gitarą į rankas ir jauti kibirkščiavimą. Ir antrą, ir trečią. Net išsiderinusios skambesys teikia iškrypėlišką malonumą.
Gulime. Gera su žmogumi tiesiog gulėti ir šnekėti. Šiuolaikinės feministinių skiedalų prisigėrusios merginos įtardavo, kad aš – gėjus, arba bent jau pačios bandydavo apkabinti, pabučiuoti... Moterys man patinka. Moteriškos. Ne per daug drovios, tačiau nesikariančios ant kaklo. Ji tokia ir yra. Guli šalia ir kibirkščiuoja. Nebandau pagauti jos bangų dažnio, tiesiog žaviuosi nuotrupomis ir seku kiekvieną žiežirbą.

- Jauniau?
- Medeina?
- Jauniau...
- Medeina...
- Jauniau!
- Mėnulis!
- Kur?
- Akyse. Tu tokia patikli.
- Tik pasiilgus mėnulio.
- Jos baltos.
- Žydros.
- Baltos. Aš apie akis.
- Tokių net nebūna.
- Pilnatys.

Tylim.

- Myliu.
- Ir aš tave.
- Jauniau! O aš juk - mėnulį.

Išlijus laiką

Lyja. Mano akys šiąnakt stipriai išdurtos -
girdėti tylą lengviau nei matyti.
It laikrodžio dūžiai,
nuo aistros padažnėjęs širdies plakimas -
lietaus lašai į stogą, į žemę, į veidą,
į smėliu užpiltas akiduobes smelkias ir persmelkia
kūną svaigus virpulys, poodiniai drebėjimai.
Lyja. Mano akys šiąnakt stipriai išdurtos snapu
juodo varno. Numirę vis tiek juk nemato?
Poodiniai drebėjimai pro virpančias poras iškelia vizijas...
it dailininko, NE, tapytojo ginklo šiukšdėjimas drobėj,
it medžio lapų ir vėjo aistra žliaugia mano kaklu...
lietus? Mano akys šiąnakt stipriai išdurtos.
Mechaninio laiko tiksėjimą nustelbia lašai,
smėlio laikas į akiduobes išbyrėjo,
vienintelio sveiko – saulės – laiko skaičiuot negaliu.
Lyja. O ir akys taip stipriai, taip skaudžiai varno snape išgabentos.

Apie pastangas

Nuprotėjau? Galbūt. Tačiau itin didelės pastangos gali nuvaryti nuo kojų. Nuo tų kojų, kurių niekas nemato iki tol, kol nepradedi vartyti akių, žliumbti ir juoktis vienu metu. Ne tik juokas pro ašaras, bet ir ašaros pro juoką. Kai nusivarai nuo tų nematomų kojų, nebeskiri, kas yra kas. Nothing else matters. Tik ne metallicos, o apocalypticos atlikimo. Sukelia daugiau poodinių drebėjimų. Ir nelieka tuomet nei juoko nei ašarų... Bėda, kad visai nieko nebelieka. Kartais net manęs. Užsikabinu už smuiko rakto ir ir nuo pirmosios mi šokinėju natomis it stogais. Tačiau itin didelės pastangos gali nuvaryti nuo kojų. Galbūt... Nuprotėjau?

Su savimi apie save arba egoistiški pagraudenimai.

„Dovanok man akivarus
Per čiuožiantį laiką,
Giesmes dangui
Ir jų daugumai."
Vilkduja. Šlovė Vilkdujai ir Kristinai, nepagailėjusiai ir pasidalinusiai šviežutėliu 25litų vertės albumu. Dieve, tam žmogui aš skolinga daugiau nei šokoladą!
Jei apie akivarus... Many tokie nuolat atsiveria. Karts nuo karto. Nereguliariai, todėl lengviau prasmegti. Baisiau už juodąsias skyles, sunkiau už akmenį ant širdies, kuris užauga nusikaltus prieš močiutę, nuoširdžiau už vaiko tikėjimą Kalėdų seneliu... Net tyriau už jo ašarą... Šiandien pajutusi pirmuosius drebėjimus pasiskubinau ištrūkti iš artimų žmonių akiračio. Nesigailiu. Nuostabios vaikštynės gryname ore ir telefoninis pokalbis su pačiu kvailiausiu žmogumi pasaulyje. Kvailiau už šnekėjimąsi su savimi turbūt tegali būti šnekėjimas su savimi telefonu. Tačiau taip geriau. Galiu būti tarp žmonių ir nebijoti šnekėti. Nebijoti būti palaikyta pamišėle. Keista, kaip telefono laikymas prie ausies išlaisvina nuo žmonių. Nuo žmonių nuomonės. Nuo prievolės šnekėti su jais, nuo būtinybės apskritai į juos kreipti dėmesį. Nors, tiesa, į žmones žiūrėti man patinka. Neieškau juose nieko, tiesiog stebiu. Turbūt neblogai būtų, jei ir mane Angelas Sargas (taip, aš tuo tikiu!) dažniau stebėtų. Nusisuksiu dar sprandą bandydama įveikti tiltų baimę. Retas pastebi, kad jų bijau. Galiu prieiti prie pat krašto, perlipti turėklą, tačiau po oda vyksta tokie drebėjimai! Tokie nemalonūs drebėjimai... Ir man visai vienodai baisu, ar iš nemažo nuotolio žiūrėti iš aukšti į vandenį, ar sėdėti ant turėklo tabaluojant kojomis. Ta baimė neįveikiama. Gal kada nors išbandysiu likusį vienintelį būdą ją nugalėti. Šokti į vandenį. Nes juk išties turbūt jo, o ne tiltų bijau. Tiesa, š(is bū)das iškelia didelę dilemą. Nušokusi turbūt neįveiksiu savo baimės. O jei įveiksiu, tai apie tai jau, gali būti, nebesužinosiu. Reikia mokytis plaukti, tikrai reikia. Ir vanduo visai nebaisus, kai žemai... Šimts gegučių! Jei aš nebijau nei tiltų, nei vandens, tai kodėl gi mane taip gąsdina jų sąjunga? Uždavinėti klausimus. Tai viskas, ką moku. Deja, mano dažniausias pašnekovas neatsako į nė vieną jų. Nei telefonu, nei akis į akį, prieš veidrodį. Taip ir lieku lyg ir su savimi, bet be žmonių.

Apie...

Visai taip pat, kaip tomis naktimis, kai radiatoriai, kakava ir karštos vonios nepatenkina šilumos troškimo. (Nes jos noris dar ir dar.)
Visai kitaip nei tada, nė velnio neliūdna!
Visai taip pat skruostai lengvai parausta, o akys pradeda blizgėti.
Visai kitaip - šįkart ne nuo ašarų.
Visai taip pat tampu jaunesnė (o taip, tai jau įmanoma!) pora metų,
Visai kitaip, mano kvaili poelgiai šįsyk turi prasmę.
Visai naujai tapatinuosi su Amelija iš Monmartro,
Visai naujai kartkartėm jaučiuos it August Rush,
Visai naujai prisisegu sparnus kadaise prarastais jaustukais.