Erdvinis

Kitų ašaros taip gražiai skruostu slysta ir tirpsta, o mano pakimba ant blakstienų ir tykšta, vos vieno laipsnio kampu pasvirus į šalį. Skamba taip šaižiai, kad milijardai erdvinių kūnų akių sužiūra į vieną tašką – blakstienuotą mano moteriškos trikampės piramidės viršūnę. Regiu, (ko)sinusoidėmis juda manęs link, pakeliui susitinka, šnabždasi, apsitaria, kaip geriau beprotę raminti. Trisdešimties langelių per sekundę greičiu įsibrauna į mano kubinio centimetro dydžio pasaulį, nenusiavę net savo taisyklingų trapecijų – batų. Pasidalina į dvi dalis – vieni už kampų laiko, kad nesispyriočiau jiems karpant blakstienas, kiti uodžia sūrumą – ieško visa griaunančios ašaros. Vėliau išstumia mane iš mano pačios pasaulio, tikindami – „jis per daug pavojingas“. Bando mano niekam tikusiais formas įsprausti į madingus daugiakampio rūbus, bet, kaip visad, sėdimoji per didelė – netelpu. Po ilgų ginčų man paskiria naują kambarį. Apsidairau nedrąsiai, pasislepiu kubinio centimetro dydžio spintoj ir vienatve blakstienų atkarpas lipinu – kad turėčiau ant ko ašaras pakabinti.

KRIS KROS, prancūzai, kaukės ir moterų kiaušai

KRIS KROS vietoj prancūzų.. Žmonės, padėkit, pasimokykit su manimi, nes, regis, varlių neužvalgiusi tos kalbos neperprasiu. Laukiu pasiūlymų kartu pasimokyti. Galbūt net pasiūlymų, kaip sėkmingai ignoruojant mokymąsi išlaikyti sesiją. Ir ne, manęs nevaldo amžina lietuviams būdinga depresija. Kam tos smegenys, kam tie pinigai, jei meilė yra! (Šioje vietoje Černiauskaitė gauna spyrį į kiaušus ir tik taip prisimena, kad juos vis dar turi). Galų gale kai anos nėr, organas apversto ir iškastruoto piko ženklu vaizduojamas, širdimi vadinamas, pailsi. O gal marinasi. Ar marinuojasi. Tiesiog geresnių laikų laukia.
O aš pati tuo tarpu vis dar esu linkusi Jūsų vežimus į savo sielą krauti. Jūsų problemos, tiesa, nepalengvina man gyvenimo, tačiau tikrai ir nepasunkina. Smagu paskaityti Jūsų gyvenimų scenarijus, įsijausti, juk aš aktorė iš prigimties! Tiesa, net nesmagu, kad atsiranda žmonių, gebančių mano veidą po kauke pamatyti. Po kruopščiai padaryta papjė mašė kauke. Žinot, be tos kaukės aš net visai prancūziška. Natūrali tokia. Be konservantų.. Ir ne tik išore moteriška.. Turiu raides EIORST. M yra lentelėje. Žiū, ir žodis išeina. Grįžtu prie prancūzų kalbos alternatyvos.

Linkėjimai įsimylėjėliams ir linkėjimai Tau.
Iš sutemų ir ledo tiesiai į Jūsų glėbį.
Lijundra.
Ieva Černiauskaitė
-_-'

Basomis.

Kaaaip aš myliu sniegą!

Aušra

Šmėkloms skirstantis
Medžių kamienai
Suspindo krauju.

O kartais skauda. Dangus prakiūra ir ima svaidytis visokiomis bjaurastimis. Iš sielos gelmių ištraukia seniai užmirštus sapnus, apkrauna naujais, tarsi tų senųjų būtų maža.. Žinot, sapnai turi savybę pildytis. Blogiausia tai, kad dažniausiai besipildančius nuo bereikšmių atskiriame tik po laiko. Deja negalime būti dėję ant viso pasaulio kas lytinių organų, kas kerzų, kas vieno kito sunkesnio niekučio. 50gramų dešros ir geležies gabalas. O gal kaip tik toks ir teturėtų būti pasaulis. Apdėliotas minėtasiais. Tiesa, visad atsiranda kvailių, kuriems būtina įsikišti, kuriems būtina viską sugadinti. Žiū iš čia ir hipių gėlytės. Prakeikti optimistai. Širdies ar kitų katalizatorių pagalba jie mato pasaulį spalvotą. Mato liūdesio gėles kaip piktžoles. Rauna. Ir iš savęs, ir iš kitų. Būtų dar nieko, jei ne tas faktas, kad gėlelėmis jie nepasitenkina. Išravi visut visutėlį daržą. Palieka tik tai, ką bandėme liūdesiu, skausmu ar prakeikimais paslėpti. Aukso ieškotojai. Aukso, katras nūdien visiškai nebėra nei vertinamaas, nei reikalingas. Platina geriau. It placenta. Kuo brangesnis daiktas/dalykas/jausmas (myliu rusus už žodį "vešč'"), tuo sunkiau nuo jo atsiskiriamee. O atskirti per prievartą lyg nustojame gyvenę. Piltuvėlis optimistams. Vamzdelis skirtas įleisti savo džiaugamą ir kitą brudą į mūsų sielas/širdis. Vis atmenu, pavydėdavau žemei lyjant. Sakydavau "pila pila pila, ne į gerklę, o už lango pila..". Jaunystė kvailystė. Dabar gi šokinėju po lietų. Ne po balas, po lietų. Lyg skęstanti išplaukti norėčiau. Su nuostabia nostalgija atmenu jausmą, kai plaučių turinys grėsmingai, ir tuo pačiu maloniai pakinta. Iš oro į vandenį. Tik tada pajutau, kad gyventi nėra būtina. Kad yra kažkas kito. Alternatyva. Nebent esi amfibija. Bet kokiu atveju, galima išsikastruoti. Žiaunas, arba tiesiog jausmus. Kaip darydavau tai paauglystėje peiliuku per riešą, arba inteligentiškiau. Sustiprinant jos iki sprogimo. Labiau skauda, bet sprogus lieka tokia nuostabi bereikšmė tuštuma.. Kadgi dabar, šią akimirką man tokią.. Mylėti ir nekęsti - du jausmai, labiausiai dirginantys tuštumos išsiilgusią sielą. Abejingumas meilės priešingybė, ne neapykanta. "Te odosio", atmenu, kartodavau kaip prisukta ir džiūgaudavau, kad niekas manęs nesupranta. O dabar gi savo nelaimei tegaliu pasakyti "non morior moriens, mortem morienda retundo". Nemirštu mirdama, mirtį mirtinga atstumiu. Savo nelaimei. Vai užsikūrė laužas ir ant mano galvelės. Atleisk, Orlova, nebūsim panašios - savojo užgesinti nė neketinu. Alina ir Ieva - du skirtingi pasauliai.Išskyrus tuos atvejus, kai šneku apie kitą Aliną. Tą, katra buvo mano gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. gal tik ją išties ir temylėjau. Visi vyrai, net ir kitos moterys vėliau - tik priedanga nuo savęs pačios. Bėgimas į niekados šalį. Ten nei jausmų, nei hipių. Tuštuma tuštuma tuštuma...

2010 spalio 10. Mano Siela po "Sielos" su Sielomis. (:

Reik išsitrinkti rudenį, lapus ir žemę iš galvelės.. (Net nežinojau, kad įmanoma taip aukštai (iki MANO galvelės aukštumos!) spalvotlapius išspirti. Ir tą dredą, kadais plaukais vadintą išsišukuot reik.. Bet dar truputį vėliau, dar minutėlę saldžios saldžios tinginystės. (: Turbūt pirmąsyk gyvenime sapnuoju ne ateitį, o tai, kas buvo. Tai, kuo vis dar gyvenu. (: Atminimas ateičiai - už viešėjimą pas tėvelius būna daaaaug geresnių dalykų! Ne tik puiki muzika, puikios valandos, puikios vietos, puikūs žmonės, bet ir nauji spygliukai ant kairiosios. ;D

---

Šitai suprasti ir turėčiau tik aš, taip, kad viskas tvarkoj. (:

Emocingas spygliuotas Ežiukas. Brūkšt per Tavo kaklelį.



Tvinksėjimai

O jei dar šaukia? Laukia? Kaukia? Jaučiu, kaip praeitis pradeda tvinksėti pirštų galiukuose vartant seną nuotraukų albumą. Kiekviena fotografija turi savo istoriją. Ir ne tik tą, kuri buvo įamžinta kažkur tarp objektyvo ir juostelės. Kiekviena nuotrauka turi kažką savo, tuo laiku nepastebėto. Ar žmogų fone, ar rausvą dangų, nors būta vidurdienio, ar tulpę rankoj, kurios – gali prisiekt motina – neprisimeni. Raganiška. Lyg žiūrėtum į dviejų pasaulių sąjungą. Atrasdamas šį tą naujo išgyveni intymiausią jų tarpusavio santykių kulminaciją. Užsikreti susijaudinimu, kuris kartu ir nuodėmingai nešvankiai ir vaikiškai džiugiai nuberia kūną poodiniais drebėjimais. It bučiniais ar cukrumi. Ir nepriklausomai nuo to, katras pradas nugali – nuodėmingasis ar naivusis, nuotraukos istorija, pasėta pirštų galiukuose, sudygsta ir išsikeroja po visą kūną/sielą.
Nemėgstu istorijos. Ypač tos, kurioje daug datų. Bet ir nuotraukų istorijos nepatinka. Jos pasakoja apie mano pačios išgyventus laikus. Ir tos istorijos VISAD geresnės, šviesesnės. (Neneikim, juk prisimenami laikai atrodo geresni nei atrodė tuomet, kai juos išgyvenom.) Nuo tų pasaulių sąjungos vaisių nėra apsisaugojimo priemonių. Guminės pirštinės ar akiniai nuo saulės nepadeda. Galbūt išties kaltos net ne nuotraukos. Ne vien jos saugo praeitį ir paralelinius pasaulius „okasbūtųjeigubūtų“. Anie geba įsiskverbti pralauždami visas apsaugines sienas it šiuolaikiniai kompiuteriniai virusai. Sujaukia visą sistemą, pradangina svarbius failus, sukelia miražus. Kartais tarp tų pasaulių galima ir pasiklysti. Tada, kai poodiniai drebėjimai nei naivūs, nei nešvankūs. Tada, kai jie pereina į konvulsiškus traukulius. Pasiklydę viename „okasbūtųjeigubūtų“ pasaulių žmonės praranda save ir tiesą. Baisiausia, kad tarp tvinksėjimo pirštų galiukuose ir konvulsiškų traukulių gali būti labai mažas laiko tarpas. Arba atvirkščiai – pirštai gali tvinksėti, tvinksėti (kartais apima toks jausmas, kad jais gali laidyti energijos rutulius) ir neperaugti į nieką. O kartais ir pats tvinksėjimas pavojingas. Būtent tada juntame, kad praeitis šaukia/laukia/kaukia. Manome, ji nori, kad mintimis ją pakeistume tuose paraleliniuose pasauliuose, bet išties ji tenori būti lankoma. Kaip mirusieji. Juos dera aplankyti, gal kartais ir apraudoti, bet ne prikelti! Ir praeitis, kol prisimenama, bučiuoja kūną ir sielą poodiniais drebėjimais, o kai pradedame eksperimentuoti su visais tais „okasbūtųjeigubūtų“.. Štai tada ji išties šaukia, kaukia ir laukia, kol susiprotėsime liautis.

Nuo nuolaidų tavo rytas ištirpo - sako, karštos šiandien. Visą gyvenimą praleidai rinkdamas kuponus, korteles ir tik šiandien pastebėjai, kad tavo pasauly nelyja lietus. Jis nelyja jau dešimtį metų ir sausra beveik išdžiovino namus. Nukainoti produktai taupė centus - piniginė storesnė, bet pats jau - nuplikęs. Nusimint dėl senatvės nereikia - vieną meganuolaidą užsitarnavai. Kaip tu pasauliui, taip ir jis tau reikalavimus mažina. juk tavo tikslas dabar - vos vienas kuponas. Tiesa, ne bet koks - kaip ir tu pats - pusiau dalinantis vertę.

Trumpai apie meilę arba Mėnulė

- Palik pravirą langą, galbūt šiąnakt norėsiu išlipti.
- Išlipti?
- Išlipti! Gyvena mėnuo kaimynystėj.
- Mėnulis?
- Aš jam pažadėta.
- Juk pati ir esi mėnulis.
- Vienis.
- Tavo akys – mėnuliai. Dvi pilnatys.
- Dvi? Dvejinas. Tai tik atspindžiai.
- Dieną mėnulio nėra.

Ji mane visad verčia jaustis kažkokiu kvailu romantiku.Banaliu romantiku.Mūsų pokalbiai nebūna normalūs. Daugiaprasmiški. Ir įkišti į ritmo rėmus. Kartais juos įrašau. Pridedu muziką ir gaunu akustinį avangardą. Ji. Kaip gitara. Iš pirmo žvilgsnio – tokia kaip visos. Iš pirmo. Muzikantai supras - kartais paimi gitarą į rankas ir jauti kibirkščiavimą. Ir antrą, ir trečią. Net išsiderinusios skambesys teikia iškrypėlišką malonumą.
Gulime. Gera su žmogumi tiesiog gulėti ir šnekėti. Šiuolaikinės feministinių skiedalų prisigėrusios merginos įtardavo, kad aš – gėjus, arba bent jau pačios bandydavo apkabinti, pabučiuoti... Moterys man patinka. Moteriškos. Ne per daug drovios, tačiau nesikariančios ant kaklo. Ji tokia ir yra. Guli šalia ir kibirkščiuoja. Nebandau pagauti jos bangų dažnio, tiesiog žaviuosi nuotrupomis ir seku kiekvieną žiežirbą.

- Jauniau?
- Medeina?
- Jauniau...
- Medeina...
- Jauniau!
- Mėnulis!
- Kur?
- Akyse. Tu tokia patikli.
- Tik pasiilgus mėnulio.
- Jos baltos.
- Žydros.
- Baltos. Aš apie akis.
- Tokių net nebūna.
- Pilnatys.

Tylim.

- Myliu.
- Ir aš tave.
- Jauniau! O aš juk - mėnulį.

Išlijus laiką

Lyja. Mano akys šiąnakt stipriai išdurtos -
girdėti tylą lengviau nei matyti.
It laikrodžio dūžiai,
nuo aistros padažnėjęs širdies plakimas -
lietaus lašai į stogą, į žemę, į veidą,
į smėliu užpiltas akiduobes smelkias ir persmelkia
kūną svaigus virpulys, poodiniai drebėjimai.
Lyja. Mano akys šiąnakt stipriai išdurtos snapu
juodo varno. Numirę vis tiek juk nemato?
Poodiniai drebėjimai pro virpančias poras iškelia vizijas...
it dailininko, NE, tapytojo ginklo šiukšdėjimas drobėj,
it medžio lapų ir vėjo aistra žliaugia mano kaklu...
lietus? Mano akys šiąnakt stipriai išdurtos.
Mechaninio laiko tiksėjimą nustelbia lašai,
smėlio laikas į akiduobes išbyrėjo,
vienintelio sveiko – saulės – laiko skaičiuot negaliu.
Lyja. O ir akys taip stipriai, taip skaudžiai varno snape išgabentos.

Apie pastangas

Nuprotėjau? Galbūt. Tačiau itin didelės pastangos gali nuvaryti nuo kojų. Nuo tų kojų, kurių niekas nemato iki tol, kol nepradedi vartyti akių, žliumbti ir juoktis vienu metu. Ne tik juokas pro ašaras, bet ir ašaros pro juoką. Kai nusivarai nuo tų nematomų kojų, nebeskiri, kas yra kas. Nothing else matters. Tik ne metallicos, o apocalypticos atlikimo. Sukelia daugiau poodinių drebėjimų. Ir nelieka tuomet nei juoko nei ašarų... Bėda, kad visai nieko nebelieka. Kartais net manęs. Užsikabinu už smuiko rakto ir ir nuo pirmosios mi šokinėju natomis it stogais. Tačiau itin didelės pastangos gali nuvaryti nuo kojų. Galbūt... Nuprotėjau?

Su savimi apie save arba egoistiški pagraudenimai.

„Dovanok man akivarus
Per čiuožiantį laiką,
Giesmes dangui
Ir jų daugumai."
Vilkduja. Šlovė Vilkdujai ir Kristinai, nepagailėjusiai ir pasidalinusiai šviežutėliu 25litų vertės albumu. Dieve, tam žmogui aš skolinga daugiau nei šokoladą!
Jei apie akivarus... Many tokie nuolat atsiveria. Karts nuo karto. Nereguliariai, todėl lengviau prasmegti. Baisiau už juodąsias skyles, sunkiau už akmenį ant širdies, kuris užauga nusikaltus prieš močiutę, nuoširdžiau už vaiko tikėjimą Kalėdų seneliu... Net tyriau už jo ašarą... Šiandien pajutusi pirmuosius drebėjimus pasiskubinau ištrūkti iš artimų žmonių akiračio. Nesigailiu. Nuostabios vaikštynės gryname ore ir telefoninis pokalbis su pačiu kvailiausiu žmogumi pasaulyje. Kvailiau už šnekėjimąsi su savimi turbūt tegali būti šnekėjimas su savimi telefonu. Tačiau taip geriau. Galiu būti tarp žmonių ir nebijoti šnekėti. Nebijoti būti palaikyta pamišėle. Keista, kaip telefono laikymas prie ausies išlaisvina nuo žmonių. Nuo žmonių nuomonės. Nuo prievolės šnekėti su jais, nuo būtinybės apskritai į juos kreipti dėmesį. Nors, tiesa, į žmones žiūrėti man patinka. Neieškau juose nieko, tiesiog stebiu. Turbūt neblogai būtų, jei ir mane Angelas Sargas (taip, aš tuo tikiu!) dažniau stebėtų. Nusisuksiu dar sprandą bandydama įveikti tiltų baimę. Retas pastebi, kad jų bijau. Galiu prieiti prie pat krašto, perlipti turėklą, tačiau po oda vyksta tokie drebėjimai! Tokie nemalonūs drebėjimai... Ir man visai vienodai baisu, ar iš nemažo nuotolio žiūrėti iš aukšti į vandenį, ar sėdėti ant turėklo tabaluojant kojomis. Ta baimė neįveikiama. Gal kada nors išbandysiu likusį vienintelį būdą ją nugalėti. Šokti į vandenį. Nes juk išties turbūt jo, o ne tiltų bijau. Tiesa, š(is bū)das iškelia didelę dilemą. Nušokusi turbūt neįveiksiu savo baimės. O jei įveiksiu, tai apie tai jau, gali būti, nebesužinosiu. Reikia mokytis plaukti, tikrai reikia. Ir vanduo visai nebaisus, kai žemai... Šimts gegučių! Jei aš nebijau nei tiltų, nei vandens, tai kodėl gi mane taip gąsdina jų sąjunga? Uždavinėti klausimus. Tai viskas, ką moku. Deja, mano dažniausias pašnekovas neatsako į nė vieną jų. Nei telefonu, nei akis į akį, prieš veidrodį. Taip ir lieku lyg ir su savimi, bet be žmonių.

Apie...

Visai taip pat, kaip tomis naktimis, kai radiatoriai, kakava ir karštos vonios nepatenkina šilumos troškimo. (Nes jos noris dar ir dar.)
Visai kitaip nei tada, nė velnio neliūdna!
Visai taip pat skruostai lengvai parausta, o akys pradeda blizgėti.
Visai kitaip - šįkart ne nuo ašarų.
Visai taip pat tampu jaunesnė (o taip, tai jau įmanoma!) pora metų,
Visai kitaip, mano kvaili poelgiai šįsyk turi prasmę.
Visai naujai tapatinuosi su Amelija iš Monmartro,
Visai naujai kartkartėm jaučiuos it August Rush,
Visai naujai prisisegu sparnus kadaise prarastais jaustukais.

295 metrai

„Anokia čia romantika naktį pabudus nuo šalčio atsimerkus matyti žvaigždes... Anokia romantika iš žvakių, kai jų šviesoje tenka ruošti pamokas. Anokia romantika iš tekančių čiaupų, kojas gaudančių laiptų ir šaldytuvo, naudojamo vietoj spintelės!..“ – mąsčiau prasmirdusiu autobusu judėdama link kaimo, kuriame gyvena močiutė. Taip, aš jos labai pasiilgau. Vis dėlto, jau metus nesimatėm. Bet mintis apie pūvančius namus, vištašūdžiais apsnigtą kiemą ir Radzevičiaus išaukštintą kaimo dvasią nejučia pasibjaurėjimą iškelia viršum ilgesio. Taip, aš nesupratinga. Bet nepaneigsit – jautri. Juk mane pykina nuo fekalijų dvoko!

Apsiginklavusi tokiu idiotiškai beprasmišku kontrargumentu prieš sąžinės graudenimus „kokia tu bejausmė, nemyli močiutės“, lipu iš griaudinčios transporto priemonės laikydama rankose kuprinę ir neatplėštą močiutės laišką (gavau prieš pat išvažiavimą, nespėjau perskaityti). Iki močiutės namų nebetoli – apie 300metrų, tačiau jų dar nesimato. Gerai jų nematysiu net stovėdama už penkių metrų – namas tiesiai už posūkio ir jį slepia penki stori ąžuolai. Tiesą sakant, anksčiau tik pagal juos ir pažindavau, kuris namas močiutės – visi dvidešimt namų identiškais kiemukais, išblukusiais, nusitrynusiais dažais. Kadais jie gal ir buvo skirtingi, tačiau jau prieš penketą metų močiutė pasakojo istoriją kaip grįžusi iš bažnyčios išsigando, kad jos priemenėje vagys krebžda. Nereikia nė aiškinti, kad namas buvo kaimynų.

Lyg atbudusi iš transo suvokiu, kad spardau didesniuosius žvyrkelio akmenukus. Prieš kelis metus čia buvo atvykę seimūnai (taip taip, rinkimų agitacijai), žadėjo kelią asfaltuoti, bet niekas ir nesitikėjo, kad pažadai bus išpildyti. Manau, žmonės nustebtų jei kada nors tai įvyktų. Seimūnų maivymąsi supratau tik Oscaro Wilde‘o dėka – „Būti natūraliam – tokia sunki poza.“ Galbūt todėl tas garbus ponas, prieš penkias minutes su kaimo seniūne diskutavęs, kokių problemų pridaro vaikai ir, kad jų galbūt visai nereikia, čia pat čiumpa į glėbį pro šalį tursenantį mažylį ir dovanoja jam ledinuką – nuotrauka laikraščiui. Po blykstelėjimo vaikas atsainiai paleidžiamas ir jei saldainis dar neišlukštentas, keliauja atgal į seimūno kišenę – juk dar reiks aplankyti daugybę kaimų, dar daug nuotraukų bus padaryta!

Ir aš visose nuotraukose šypsausi. Apkabinusi močiutę šypsausi, grėbdama šypsausi, ravėdama šypsausi. Ir, kiek pamenu, šypsodavausi ne vien nuotraukose. Net įlipusi į vištašūdį prie močiutės garsiai nusikeikdavau ir nusišypsodavau. Ji nemėgdavo keiksmų, bet tokiose situacijose juos toleruodavo. Ir iš pačios būdavo galima retkarčiais išgirsti riebių žodelių – tiek tradicinių – „kad tave kur galas“, tiek įdomesnių – „kad tu trilinkas apsšiktum“.

Nusišypsau ir dabar. Gal ne toks jau ir baisus vis dėlto kaimas. Prisimenu, su kaimynų mergaite (buvom geriausios draugės) nuolat maudydavomės už puskilometrio nuo kaimo esančiame ežeriūkštyje, uogavom nedideliame miškelyje, rausėm tunelius milžiniškose šieno kupetose. O tomis dienomis, kai nenakvodavom viena pas kitą, kas kelias minutes junginėdavom šviesą kambaryje – kadangi pro vienos langą buvo matyti kitos langai, tikrinom, kuri pirma užmigs. Kartais taip pražaisdavom iki ketvirtos ryto, o šeštą tekdavo keltis ir eit su močiute melžt karvių. Nieks nevertė, pačiai buvo labai įdomu.

Ne, kaimas tikrai ne toks baisus, kaip galvojau važiuodama. Matyt, taip visada – kuo arčiau namų, tuo daugiau mielų prisiminimų. (Paspartinu žingsnį)

Atsimerkus matyti žvaigždes nėra blogai. Kad nebūtų šalta, galima įsitaisyti močiutės lovoje. Žvakių šviesoje ruošti pamokas irgi neblogai – mokytojai žinojo, kad gyvenu tokiomis sąlygomis, todėl atleisdavo daug „žioplų klaidų“ – kartais net daugiau, nei būdavo verta. Tekantys čiaupai? Sukeldavo mums su drauge juoką. Bandydavome pamėgdžioti plumpsėjimą, o kai atsibosdavo, aprišdavome skudurais. Kojas gaudantys laiptai mus taip pat juokindavo. Vaikai, atvažiuodavę pas senelius retai, nežinojo, kad mano name penkta ir devinta laiptų pakopos sulūžusios ir „gaudo kojas“, nežinojo, kad vienuoliktos laiptų pakopos išvis nėra. Mes, kasdien daugybę kartų laksčiusios aukštyn – žemyn, refleksiškai peršokdavom netikusias pakopas ir iš viršaus stebėdavom klupinėjančius vaikus. O šaldytuvas – spintelė sukelia šilčiausius prisiminimus. Vieną pavasarį, nutrūkus kažkokiems laidams, likome be elektros. Šaldytuvas nuolat būdavo tuščias, niekam jo nereikėjo, tad slėpiau jame kačiuką! Sužinojusi močiutė pyko trumpai. Problemų sukėlė tik mažytė smulkmenėlė – kačiukas pasirodė esąs katytė...

Štai ir penki ąžuolai. Atsisėdu į jų šakų sudarytą pavėsinę ir atplėšiu močiutės laišką:

„Neringute,

Žinau, ruošies mane aplankyt tai rašau, kad perspėčiau apie kelis pasikeitimus. Dabar namas – ryškiai mėlynas, apsodintas rožėm, čiaupai sutvarkyti, šaldytuvas veikia. Jausies čia puikiai. Nėra gyvulių, tai galėsi žiūrėt televizorių – patogumai kaip mieste! Na, ir dar mažytė smulkmenytė – turėsim naują gyventoją – sutikau labai mielą išsimokslinusį vyrą. O ir pati aš dabar gražesnė, atsijauninus, nebus tau manęs gėda...“

Nebeskaitau. Mano vaikystė 300metrų ilgio. Šiandien beliko 295. Jokių žvakių, jokių čiaupų, jokių laiptų, tik romantika. Prisiminimuose.

Atsistoju. Kažkodėl tiesiai į vištašūdį. Nusikeikiu. Nesišypsau. Paimu kuprinę ir einu atgal link stotelės. Kitas autobusas po kelių valandų. Palauksiu.

Nuo pilnaties iki liūties

Radau naują būdą be lietaus pagalbos apsivalyti (ne apie tai aš, kad nesiprausiu, tiesiog kartais net man reikia „išsilieti“). Be lietaus, tačiau pilnaties pagalba. Net į lauką išeiti nereikia – užtenka praviro lango. Ir balso. Staugti į pilnatį. Dabar laukiu pilnaties lyjant. Galbūt grįš seniai prarasta Harmonija, kurią kol kas gaivinti padeda tik Betchovenas su Mocartu. Šie vyručiai po truputį išstumia iš manęs agresiją, kurią buvo sukėlę black/death/trash metal atstovai. Visa širdimi, visu kūnu jaučiu – artėja pavasaris; jaučiu – artėja Harmonija. Tačiau iki tol dar pagyvensiu neseniai rastu ritmu – nuo pilnaties iki liūties. Staugiant.

Mintys

Žmonės išklausę kito problemą neretai ištaria „nesisielok dėl to“, „pamiršk tai“, „negalvok apie tai“. Ir norint dvasiškai nusiraminti pirmiausia mums siūloma „atsikratyti visų minčių“. Nepaisant aplink nuolat sklandančių skatinančių negalvoti, šalia girdime teiginius, kad žmogus nemąstyti negali. Juk mąstymas/galvojimas nebūtinai turi būti filosofinis, gilus, ieškantis atsakymų į svarbius klausimus. Reakcija į aplinką juk taip pat mąstymas. Vienaip ar kitaip, tiek būdamas minioje, tiek su draugais, tiek tamsoje izoliuotas nuo bet kokių veiksnių, skatinančių juslių suintensyvėjimą, žmogus mąsto. Ir dar kaip mąsto! Man visad atrodo, kad vienu metu galima mąstyti keliais sluoksniais. Vienas yra žodinis – pagrindinis. Paklausti, ką mąstom, dažniausiai atsakom apie mintis iš jo – čia dažniausiai būna tuo laiko tarpu svarbios ir aktualios mintys - apie darbą, mezgamą pokalbį, o jei rimčiau užsisvajojam ar „užsifilosofuojam“, tai tai ir tos mintys patenka tarp pagrindinių. Lyg antram plane, tai pasirodo, tai vėl dingsta prisiminimai, suabejojimai: aptardami su kolega svarbų darbo klausimą staiga galime pagalvoti „o aš užrakinau namų duris?“ ir toliau lyg niekur nieko diskutuoti apie darbą. Kartais atsiranda netgi „trečias planas“. Tai jau dažniausiai būna vaizdiniai arba mintys apie mintis. Dabar, kai rašau šį tekstą, vienos mintys juda rašiklio greičiu, kitas sluoksnis apgalvoja kelis ar net keliolika žodžių į priekį, o trečias vis pamąsto, ar padarysiu darbą iki galo“ „rankos šešėlis erzina“, „kas tai per garsas girdėti iš kaimynų buto, etc.
O dabar pabandykit visiškai nemąstyti. Kaip tai darote? Atmenu, nuo mažumės vis stengdavausi nemąstyti, nes mintys man trukdydavo užmigti. Tai aš įsivaizduodavau juodą foną, tai baltą, žaidžiau spalvomis. Vėliau bandžiau sutelkti visas mintis į t(d)ylantį žodį „nemąstyti“. Žodis kažkokiu būdu sugebėdavo dingti ir dalelytę sekundės jutau tylą. O vėliau pagaudavau save apsidžiaugus, kad nemąstau. Augdama prisigalvodavau ir dar įspūdingesnių būdų nemąstymui. Bandžiau įsivaizduoti rėtį, pro kurį visos mintys išbyra ir dingsta kažkur filosofinėj nebūty. Bėda – mintys dingdavo, o rėtis likdavo! Tuomet nusprendžiau iš pradžių išmokti tas mintis suvaldyti – vakarais „piešdavau“ saulėgrąžas mintimis. Bandžiau nekreipti dėmesio į nieką kitą, tik į saulėgrąžas. Nepavykdavo. Jei nepagalvodavau apie nieką konkretaus iš realaus pasaulio, susimąstydavau, kokia gi aš technika piešiu, ar šmėkšteldavo jau baigto „paveikslo“ vaizdinys. Taip, mintys manęs nepaleisdavo. Net nuvargusi perdien, būdavau darsyk kankinama minčių. Lyg jos būtų ne mano.
Jos dingo. Visiškai. Visi žino, kad kartais žmonių gyvenime nutinka dalykų, priverčiančių susimąstyt, tačiau niekas neafišuoja dalykų, priverčiančių NEBEMĄSTYTI. Tiesa, išlieka kažkas panašaus į mintis – kitaip žmogus turbūt negebėtų norėti mąstyti. Tačiau tas j(sk)ausmas nepaaiškinamas – kai bandai susimąstyti ir negali. Negali netgi piešti saulėgrąžų, lyg staiga būtum pamiršęs, kaip jos atrodo. Negali nei šnekėti su kolega, nei mąstyti apie (ne)užrakintas duris. Lyg nei kolegos,nei tų durų nebūtų! Ir gal tik kartais atsiranda mintys apie mintis – kai nusistebim, kad sieloje (o iš tikrųjų – galvoje) taip nežmoniškai tuščia.
Ir naktimis, kai užmigti vėl neleidžia mintys – tik šįkart savo nebuvimu – nei prieš draugus, nei prieš save negali pateisinti nemiego žodžiais „mano galvoje per daug minčių“. Ir tokiomis naktimis pasiilgęs minčių eini išgerti aspirino tabletę – nes galvą skauda ne tik nuo minčių. Kartais ją skauda nuo jų nebuvimo.

Paguoda nusivylusioms.

Jei vaikinas keičia merginas dažniau nei kojines, tai dar nereiškia, kad jis - mergišius. Galbūt jis tiesiog nevala.

Lapai (Motus vitae continuus)

Kaskart gavusi /nusipirkusi naują kokia nors ypatinga detale pasižymintį sąsiuvinį pasižadu sau: „čia rašysiu tik tokius dalykus kuriuos būtų vėliau įdomu pačiai pasiskaityti ar net anūkams po ŠIMTO metų parodyti“. Kokią savaitę sąsiuvinis/užrašų knygutė guli nė nepaliestas. Neatsiranda minčių ar įvykių, kurie atrodytų pakankamai prasmingi užfiksuoti naujame švariame lape. Kai po kurio laiko pagaliau sumąstau daugmaž visai tinkantį įvykį/minčių žaismą naujajam savo sąsiuviniui, stengiuosi nepasišiukšlinti. Rašau kruopščiai, dailyraščiu kai kurias raides dar labiau pavingiuodama idant tik gražesnės būtų. Tekstui įpusėjus mano raštas būna smarkiai pakitęs nuo pirmosios eilutės. Nebe taip dailiai išsirietusi „s“ nugarėlė „t“ kryželis nebeprimena gotikinio šrifto o „f“ nebekonkuruoja su smuiko raktu. Jei visas grožis dingtų įsijautus į rašliavą galbūt taip nepurkštaučiau. Tačiau man paprasčiausiai nusibosta. Rašyti. Tuomet nusprendžiu kad tai tik pirmasis lapas toliau bus gražiau/tvarkingiau/nuoširdžiau, tačiau nė velnio. Raidžių metamorfozė pasikartoja dar keliuose puslapiuose o tada... Gėdingiausia dalis. Pradedu piešti sąsiuvinyje, teisindamasi sau kad žavios iliustracijos tik pagyvins mano tekstus. Galbūt tuomet ir raidžių figūros nebebus tokios svarbios (juk moterìškos savo fizinius „defektus“ maskuoja brangiais ir humaniniais skudurais). Toliau dar baisiau. Penktame ar šeštame puslapyje atsiranda pirkinių sąrašas, toliau – paskaitos konspektai, planas kaip rasti vieną šaunią kavinę pieštas draugei. Dar bandau save įtikinti, kad taip – tik geriau. Sąsiuvinis atspindės mano kasdienybę. Melas veikia tol, kol nesuprantu akivaizdžios tiesos. O kai mieloji pasibeldžia sutrūnijusiu (nuo dažno naudojimo) belstuku sąsiuvinio lemtis tampa aiški. Išplėšiami pasilikti vos keli lapai, vienas aplaistytas vynu, kurio dėmė taip panaši į širdį, o kitas su neilgu melancholišku eilėraščiu, kuris buvo parašytas nakty, geriant ašaromis skanintą kakavą.
Taip ir su dėdule gyvenimu. Nesyk esu pasižadėjusi – nuo rytoj pradėsiu sportuoti, sveikai (gerai jau, SVEIKIAU) maitintis, perskaitysiu kasdien po penkiasdešimt puslapių knygos (žinoma rimtos o ne populiariosios), skirsiu bent po valandą kūrybai ir mylimajai (gitarai)... Sąrašas tęstinas. Jo ilgumas tiesiogiai proporcingas tądien užplūdusiam pasiryžimo stiprumui. Deja, nuo rytojaus nepradedu – tai man reikia pasilepinti po prastai pasisekusio kontrolinio, tai naujas „Iliustruotojo mokslo“ numeris pasirodo naudingesnis už Kamiu „Marą“, tai nusprendžiu kad su mylimąja šiandien meile neužsiiminėsiu geriau paklausysiu kaip tai daro metallica. Galų gale kai ryte atsibudusi pasijuntu pakankamai pajėgi jogos pratimams, randu laiko ir mylimajai, ir Kamiu kai VISĄ dieną praleidžiu tiksliai pagal grafiką, nusprendžiu kad tos dienos lape velniškai trūko piešinėlių, taigi kitądien jau einu su kursioke į kiną, palikusi savo mylimąją tuščiai viltis kad šiandien dar pabūsim kartu. Na, o toliau jau pagal taisyklę – pirkinių sąrašas – ledai pusryčiams vietoj jogos, planai kaip rasti vieną, kitą, trečią kavinę, ne metallicos, bet neblogi koncertai. Kol iš taip kruopščiai planuotos dienotvarkės pereinu į samaninę (pilka spalva per graži jai apibūdinti) kasdienybę. O tada ateina JI – tiesa – ir parodo, kad iš visą sezoną kaupto, prižiūrėto gyvenimo pasiimti tegaliu kelias akimirkas – džiaugsmo šokį, kai mums su mylimąja pavyko pritarti garbinamai metallicai, nuostabią popietę su drauge, po jogos kertant ledus ir tą pačią vyno dėmę...
Tiek ir lieka iš manęs – keli lapai, kurie nėra nei pirmieji, ištobulintomis raidžių figūromis, nei paskutiniai, akį rėžiantys nenaudingų pirkinių sąrašu. Tiek ir lieka iš manęs. Keli lapai. Bet jie tokie artimi savo forma ir skoniu, kad net negaila likusių mesti į ugnį – idant kaip feniksas naujo sąsiuvinio pavidalu vėl pas mane sugrįžtų.