2010 m. gruodžio 22 d., trečiadienis

Erdvinis

Kitų ašaros taip gražiai skruostu slysta ir tirpsta, o mano pakimba ant blakstienų ir tykšta, vos vieno laipsnio kampu pasvirus į šalį. Skamba taip šaižiai, kad milijardai erdvinių kūnų akių sužiūra į vieną tašką – blakstienuotą mano moteriškos trikampės piramidės viršūnę. Regiu, (ko)sinusoidėmis juda manęs link, pakeliui susitinka, šnabždasi, apsitaria, kaip geriau beprotę raminti. Trisdešimties langelių per sekundę greičiu įsibrauna į mano kubinio centimetro dydžio pasaulį, nenusiavę net savo taisyklingų trapecijų – batų. Pasidalina į dvi dalis – vieni už kampų laiko, kad nesispyriočiau jiems karpant blakstienas, kiti uodžia sūrumą – ieško visa griaunančios ašaros. Vėliau išstumia mane iš mano pačios pasaulio, tikindami – „jis per daug pavojingas“. Bando mano niekam tikusiais formas įsprausti į madingus daugiakampio rūbus, bet, kaip visad, sėdimoji per didelė – netelpu. Po ilgų ginčų man paskiria naują kambarį. Apsidairau nedrąsiai, pasislepiu kubinio centimetro dydžio spintoj ir vienatve blakstienų atkarpas lipinu – kad turėčiau ant ko ašaras pakabinti.

1 komentaras:

Kostas Sabulis rašė...

http://www.geom.uiuc.edu/~banchoff/Flatland/ rekomenduoju paskaityti prie viso šito :D